Citatos, mintys ir posakiai

Įsivaizduokime, kad esame tam tikroje erdvėje, kur nieko nematome ir nieko negirdime, kur nėra kvapų, skonio, lytėjimo pojūčių. Įsivaizduokite: ši būsena tęsiasi taip ilgai, kad mes užmirštame savo jutimo organų galimybes, o vėliau iš atminties išsitrina netgi buvusių jutimų pėdsakai.

Staiga atsklinda kažkoks aromatas. Jis vis stiprėja ir apgaubia mus, nors mes dar negalime atpažinti nei paties kvapo, nei jo šaltinio. Vėliau iki mūsų ima sklisti ir kiti įvairaus intensyvumo kvapai, viliojantys arba atvirkščiai, nemalonūs. Nors ir sklinda iš skirtingų pusių, jie jau padeda mums orientuotis, stebėdami juos galime aiškintis savo kelią.

Paskui staiga tylą užpildo skirtingi, iš visų pusių pasigirstantys garsai ir balsai. Jie labai įvairūs: vieni – melodingi kaip muzika, kiti – trūkinėjantys kaip žmogaus kalba, o kai kurie tiesiog neaiškūs. Tai gerina mūsų gebėjimą orientuotis erdvėje. Dabar mes galime nustatyti kryptį ir atstumą, taip pat spręsti apie ateinančios informacijos šaltinius. Mus jau supa ištisas garsų ir kvapų pasaulis.

Po kurio laiko prisideda naujas pojūtis, kai kažkas liečia mūsų odą. Šie prisilietimai tai šilti ir šalti, tai sausi ir drėgni, tai kieti ir minkšti, yra ir tokių, kuriuos sunku nusakyti… Jei kažkas patenka į burną, nustebę pajuntame skonį. Pasaulis tampa vis turtingesnis. Jame gausu garsų, spalvų, skonių ir aromatų. Turime galimybę liesti daiktus ir tirti savo aplinką. Ar galėjome pagalvoti apie tokią įvairovę, kai šių suvokimo organų neturėjome?

Jeigu jūs būtumėte akli nuo gimimo, ar jaustumėte regėjimo stoką? Ar žinotumėte, ko jums trūksta? Ne.

Dėl analogiškos priežasties mes nepastebime, kad neturime dvasinio organo – sielos. Gyvename nežinodami, jog egzistuoja dvasinė dimensija. 

Ji yra atskirta nuo mūsų pojūčių ir mums jos nereikia. Šis pasaulis mus tenkina, diena dienon, metų metais, iš kartos į kartą. Gimstame, gyvename, mėgaujamės, kenčiame ir galiausiai mirštame, taip ir nepajutę kito, dvasiniu gyvenimu pripildyto, tikrovės sluoksnio.Ši situacija tęstųsi iki begalybės, jeigu mumyse nepradėtų reikštis nauji, nesutramdomi pojūčiai: tuštuma, egzistavimo beprasmybė, būties betiksliškumas… [dvasinis alkis]