Citatos, mintys ir posakiai

Graffiti – tai simbolinis užgrobimas teritorijų, kurios paprastai laikomos „grynai funkcinėmis”: pastato sienų, tvorų, tunelių, metro, tiltų, pjedestalų ir pan. „Grynas funkcionalizmas” yra ne kas kita, o grynas mitas: kiekviena betoninė siena visada turi ir tam tikrą konkrečią, ir slaptą simbolinę prasmę, kuri giliai įsišaknijusi vietiniame kontekste. Minėtos teritorijos simboliškai užgrobiamos panaudojant ne tik dažų balionėlį, bet ir lipdukus, piešinius ir užrašus, lapelius, laikraščių iškarpas. Graffiti manipuliuoja viešąja erdve, tai yra kontekstais, kuriose valdžios ir viešpatavimo santykiai išreikšti materialiai – cemente, stikle, metale, kitose statybinėse bei architektūrinėse medžiagose. Vadinamoji viešoji erdvė šiandieninėje visuomenėje yra itin detaliai struktūrizuota, galimybės naudotis šia erdve toli gražu ne visiems vienodos.Graffiti neigia viešumo sampratą, susietą su nuosavybės ir biurokratinio (bei policinio) šios nuosavybės įteisinimo idėjomis. Graffiti priešinasi bauginančioms arba įsiteikiančioms architektūrinių formų reikšmėms, už kurių visada slypi valdžios intencijos. Įprastas valdžios noras – estetizuoti politiką ir tuo pačiu užmaskuoti valdančiųjų ir pavaldinių santykius, pateikti juos kaip „organiškus” bei „”natūralius”. Kurti graffiti (piešti ant objektų ir plokštumų vaizdus, šūkius, vardus arba jų trumpinius) – vadinasi, abejoti valdžios pretenzijomis visiškai kontroliuoti aplinkinę erdvę ir ją vienvaldiškai apgyvendinti. Graffiti su atvirai išreikšta politine kritika tiesiogiai siekia destabilizuoti viešąją erdvę. Graffiti be politinio atspalvio bet su erotinėmis, nihilistinėmis ir absurdinėmis intencijomis agresyviai įsiveržia į viešąją erdvę, pažeidžia visuomenėje įsigalėjuysius nurodymus kurti pozityvias prasmes ir tuo pačiu atakuoja visuomeninę sistemą.

Visi šie žodžiai, beja, labiausiai tinka herojiškajam graffiti laikotarpiui – 1960-1970 metams. Šiandieninis graffiti menas toli gražu ne visada kritiškas, o kartais būna ir visai be jokio turinio.