Vienatvė    Komentavimas išjungtas įraše Mintis Vienatvė 2

Mintis Vienatvė 2

Apskritai vienatvės poreikis rodo, kad žmoguje vis dėlto esama dvasios, ir šis poreikis yra matas tam, kokia dvasia. „grynai paviršutiniški nežmogiai ir bandžmogiai” taip nejaučia jokio poreikio vienatvei, kad jie kaip tos papūgėlės – jei tik bent akimirksniui pasilieka vieni, išsyk miršta; lygiai kaip mažą vaiką reikia užliūliuoti, idant užmigtų, taip ir jiems reikia raminančio draugijos liūliavimo, idant galėtų valgyti, gerti, miegoti, melstis, įsimylėti ir taip toliau. Tačiau tiek senovėje, tiek viduramžiais buvo įsisąmonintas šis vienatvės poreikis ir gerbiama tai, ką jis reiškia; nuolatiniame mūsų laikų buvime draugėje vienatvės bijoma taip, kad (o, kokia nepaprasta epigrama!) nežinoma, kam ją naudoti – nebent kaip bausmę nusikaltėliams. Tačiau kadangi iš tiesų mūsų laikais turėti dvasią nusikaltimas, tai suprantama, kad tokie vienatvės mylėtojai priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir nusikaltėliai. 

Share

Komentarai negalimi