Rabindranatas Tagorė citata nr 14
Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo, kad mano rankos
ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas.
Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo, kad mano rankos
ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas.
– Sakyk, ar tu pažįsti žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie yra vergiškos dvasios?
– Taip.
– O už ką jie taip vadinami: už išmanymą ar už neišmanymą?
– Aišku, kad už neišmanymą.
…
– Tad gal šis žodis apibūdina žmones, neišmanančius, kas yra grožis, gėris, teisingumas?
– Kaip tik šitaip aš ir manau, – nudžiugo Eutidemas.
– Vadinasi, iš visų jėgų reikia stengtis, kad nebūtume vergais.
Žmogus neturi kito tokio nuolatinio ir skausmingo rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiau surasti ką nors, kam galima būtų nusilenkti. Bet žmogus nori nusilenkti tam, kas yra neginčijama, tiek neginčijama, jog visi žmonės sutiktų drauge tam nusilenkti.
Kiekviename krašte ir kiekvienoje epochoje kunigas visada buvo laisvės priešas. Jis visada susivienijęs su despotu,
įtvirtina jo išnaudojimą mainais į savo paties globą.
Iš tiesų, laisvas, kas visas būtybes mato savyje, o visose būtybėse – save, jo niekas jau nebesuglumins.
Per nelyg didelė laisvė (…) paprastai virsta per nelyg didele vergija.