Citatos, mintys ir posakiai

… filosofavimas yra „egzistencijos nušvietimas“, duodąs „būties tikrumą“. Filosofija, būdama intesyviausias ir gryniausias mąstymas, savaime virsta pačiu tikriausiu mūsų būties statymu, pačia pagrindine mūsų buvimo funkcija. Todėl ji nėra nei specialybė, nei šalutinis žmogui dalykas. Ji priklauso prie žmogaus prigimties. Žmogus filosofuoja visados ir visur, nes visur ir visados jam rūpi būti. 

Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma. 

Egzistencija mums atrodo esanti vertinga, nes mes gyvename tik kartą. 

Tačiau kas yra prasmė savyje? … prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu … Giliausia tad prasme ji yra ne kas kita kaip savęs sutapdymas su savo pašaukimu … Gyvulys yra savo būtyje uždaras, todėl gali vykdyti tik vieną uždavinį. Negalėdamas jo vykdyti, jis netenka ne tik savo prasmės, bet ir savo biologinio pagrindo ir žūsta. Žmogus, būdamas atvira būtybė, šitokio apsprendimo neturi. Prieš jį tyso ištisas uždavinių laukas, kuriame jis pats turi išsirinkti tai, kas jo bus vykdoma kaip jo gyvenimo prasmė. Žmogus pats susiieško savo prasmę. Pašaukimas glūdi šalia jo …  

Jeigu mums reikia ko nors bijoti, tai tik savęs pačių. Mes patys sau esame pats didžiausias pavojus ir pati didžiausia grėsmė. Budėti tad giliausia prasme reiškia saugotis paties savęs.  

Jeigu būtį kūrybiškai pavadinsime, pasigaudami v a i z d i n i o prado žodyje, turėsime poeziją. jeigu tą pačią būtį kūrybiškai pavadinsime, pasigaudami s ą v o k i n i o prado žodyje, gausime filosofiją. Filosofija ir poezija yra dvi to p a t i e s dalyko pusės. Surištos savo pagrindu ir savo esme, jos persiskiria tik išviršiniuose objektyviniuose savo pavidaluose.