Mintis Valdžia 36
Štai kam reikia vyriausybių – kad nekreiptų dėmesio į gyventojus ir dirbtų turtingiesiems bei galingiesiems. Tai taip giliai įsišakniję, kad daugelis to nepastebi.
Štai kam reikia vyriausybių – kad nekreiptų dėmesio į gyventojus ir dirbtų turtingiesiems bei galingiesiems. Tai taip giliai įsišakniję, kad daugelis to nepastebi.
Kai gyvenime viskas kontroliuojama, dažniausiai nebelieka ką kontroliuoti, – nebelieka pačios gyvybės.
Valdyti elgetas, o ne turtingus ir laimingus žmones – juk menka karališka didybė.
Jeigu Aukštoji Kolegija pašauks tave užimti kokį postą, tai žinok: kiekviena ukštesnė pakopa hierarchijoje – tai ne žingsnis į laisvę, o naujas įpareigojimas. Juo aukštesnis postas, juo didesnis įpareigojimas. Juo didesnė valdžia, juo griežtesnė tarnyba. Juo stipresnė asmenybė, juo labiau smerktina savivalė.
Sakoma: Jei valstybę šimtą metų valdytų geri ir gabūs žmonės, joje nebeliktų nusikaltimų ir nebereiktų mirties bausmės. Tai teisingi žodžiai.
– O kas nutiko valdžiai?
Sakoma, ji pamažu pati savaime sunyko. Iš pradžių valdžios atstovai rengdavo rinkimus, skelbdavo karus, reguliuodavo kainas, nusavindavo turtą, areštuodavo, mėgindavo įvesti cenzūrą, bet niekas žemėje jų neklausė. Spauda liovėsi spausdinusi jų straipsnius ir portretus. Politikai buvo priversti ieškotis sąžiningų pragyvenimo šaltinių. Vieni tapo neblogais komikais, kiti – neblogais šundaktariais. Be abejo, tikrovė buvo gerokai painesnė nei mano glausta apžvalga.