Citatos, mintys ir posakiai

… klaidą lemia ne įstatymų leidėjas, o pati dalyko prigimtis, – juk tokia yra gyvenime pasitaikančių įvykių gausybė.

Jeigu nori valdyti, ir valdyti ilgai, tai turi mokėti panaikinti realybės jausmą, nes valdymo paslaptis yra derinti tikėjimą savo paties neklaidingumu su gebėjimu mokytis iš praeities klaidų. 

Yra tik keturios priežastys, dėl kurių valdančioji grupė gali prarasti valdžią. Arba valdžia atimama išorinių varžovų, arba valdymas yra toks neefektyvus, kad masės ima bruzdėti ir sukyla, arba ji leidžia atsirasti stipriai ir nepatenkintai vidurinei grupei, arba pati praranda pasitikėjimą savimi ir norą valdyti. Šios priežastys veikia ne pavieniui, paprastai visos keturios pasireiškia vienu metu. Ir amžinai valdyti gali tik ta klasė, kuri sugeba nuo jų visų apsisaugoti. O lemiamasis faktorius yra pačios valdančios klasės psichinė būsena. 

Žmogaus siela iš prigimties užsispyrusi, veržiasi į priešybes ir statumas, noriau seka iš paskos nei leidžiasi vedama.

Ekonomiškai kapitalizmas engia kaupimu. Jis engia tuo, kas jau sukaupta, kaupia didindamas save, ir, kuo daugiau kaupia, tuo labiau išnaudoja. Marxas neįsivaizdavo kitos išeities iš šio užburto rato, išskyrus revoliuciją. Jai įvykus, manė jis, kaupimas bus reikalingas tik tiek, kad užtikrintų visuomeninę gamybą. Tačiau revoliucija savo ruožtu industrializuojasi, ir tada tampa aišku, kad kaupimas priklauso ne nuo kapitalizmo, o nuo pačios technikos ir kad mašina galiausiai šaukiasi mašinos. Bet kokia bendrija siekia kaupti, o ne leisti savo pajamas. Ji kaupia, kad augtų pati ir didintų savo galią. Kad ir kokia būtų ši bendrija – buržuazinė ar socialistinė, – ji atideda teisingumą ateičiai, kad padidintų savo galią. Tačiau viena jėga susiduria su kitomis jėgomis. Ji apsirūpina technika ir apsiginkluoja, nes ir kitos daro tą patį. Ji nesiliauja kaupti ir tai darys tol, kol jai nepavyks vienai valdyti pasaulio. 

.. mes nepatikime valdžios žmogui, o tik įstatymui, nes žmogus tik sau darytų gera ir virstu tironu.