Džonas Lenonas citata nr 36
Visi myli tave, kai esi šešios pėdos po žeme.
Visi myli tave, kai esi šešios pėdos po žeme.
Mirtis todėl ir yra tokia baisi, kad ją turi išgyventi vienas.
Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis, nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai. Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę – nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) – tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie kartosis ateityje iki šleikštulio. Nėra nieko, kas neatrodytų atspindžiu, pasiklydusiu tarp nedūžtančių veidrodžių. Nieko neįvyksta tik vieną kartą, nieko nėra vertinga savo laikinumu.
Jeigu negali išsigelbėti nuo mirties, bent mirk garbingai.
Kur aš, ten mirties nėra, o kur mirtis, ten nėra manęs. Tad kodėl jos bijoti?
[Epikūras]
Jei patys nesugebame ramiai, drąsiai pasitikti mirtį, tai kaip galėsime pagelbėti ligoniams?