Veidas aštuoniolikos
Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu. Aštuoniolikos metų jau buvo per vėlu. Aštuoniolikos metų aš pasenau. Nežinau, gal taip būna visiems. Bet aš pasenau labai staiga. Aš mačiau, kaip keičiasi mano veidas, kaip akys darosi didesnės, jų išraiška liūdnesnė, burna ryžtingesnė. Bet aš neišsigandau, aš stebėjau tą veido senėjimą tarsi skaityčiau įdomią knygą. Štai tą, naująjį veidą aš ir išsaugojau. Tai buvo mano veidas. Bet aš vis prisimenu… Aš vis prisimenu tą vaizdą. Tik jį vieną vis regiu ir dar niekam niekada nesu apie jį pasakojus.
Marguerite Duras „Meilužis”