Grožis ir dora. G. Floberas
Tai, kas gražu – dorovinga.
G. Floberas
Tai, kas gražu – dorovinga.
G. Floberas
Protas niekuomet negali nei pažinti, nei sukurti grožio … Daugybė žmonių taip įkalinti savo protuose, kad gamtos grožis jiems iš tikrųjų neegzistuoja … Nes jie neramūs, šioje akimirkoje jų nėra, jie netikrai mato gėlę, nejaučia jos esmės, jos šventumo – lygiai kaip nepažįsta savęs, nejaučia savo pačių esmės ir savojo šventumo … Protas, likęs vienas su savimi, kuria pabaisas, kurias mes matome ne vien parodų salėse. Pažvelkite į mūsų miestų vaizdus ir gamybines dykvietes. Nė viena civilizacija nėra sukūrusi tiek bjaurumo.
Numanydami, kas mumyse atsitinka grožę patiriant, galime pasakyti, kad yra gražu, kas gražų padaro.
Juodinti ar peikti fizines moters paveldėtas savybes – vadinasi, kurti vis naujas savimi nepatenkintų, neurotiškų moterų kartas.
Harmonija – štai kas kuria grožį, grožis pats savaime neturi prasmės. Daiktas, atrodantis gražus šiuo metu šioje vietoje, gali pasirodyti negražus kitomis aplinkybėmis. Tai liečia ir mintis, žodžius, poelgius. Tai, ką mes vadiname žavingu, toks yra tik konkrečiu laiko tarpu ir konkrečiomis aplinkybėmis, kurie tai daro žavų; taigi vienintelis būdas pateikti tikrą grožio apibrėžimą – tai harmonija. Spalvų derinio harmonija, kontūrų ir linijų harmonija sudaro tai, ką mes vadiname grožiu; o žodis, mintis, jausmas ar veiksmas, kurie kuria harmoniją, yra grožio veiksniai.
Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.