Mintis Būtis 16
Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška.
Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška.
Kai siela ilgai siekia ką nors aprėpti ir, beeidama paskui tą didybę, nuvargsta, tą daiktą pradedame vadinti begalybe.
Nebuvo taip, kad neegzistuočiau. Aš, tu ir visi šie karaliai. Ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.
(2 skyrius, 12 tekstas)
Naminis gyvūnas nežino, kokiu tikslu žmogus jį prisijaukino. Kaipgi žmogus galėtų žinoti, koks „galutinis“ jo gyvenimo „tikslas“, kokia pasaulio kaip visumos „antprasmė“?
Skirtybės kuria pusiausvyrą, o vienodumas ją suardo. Padėkite ant stalo dubenį su makaronais, bet be dešros, žirnių, krapų, pomidorų ir kukurūzų. Ir kas išeis? Dubuo šaltų, sulipusių, visiškai identiškų makaronų – ta vienalytė masė, belyčių lavonų rojus, žmogaus pralaimėjimas.
Skirtingas mąstymas yra išlikimo instinktas – dar daugiau – veržlumo ir narsos išraiška, trinties poreikis ir judėjimas į priekį.
Sekmadienį, kai apmiršta savaitės darbo tempas, iškart atsiskleidžia, kokia skurdi prasmės požiūriu didmiesčių kasdienybė. Apskritai susidaro įspūdis, kad tas tempas būtinas žmogui, nematančiam gyvenime jokio tikslo, todėl besistengiančiam kuo greičiau skuosti gyvenimo keliu, kad tik nepastebėtų jo netikslingumo. Antra vertus, jo pastangos pabėgti nuo savęs bevaisės, nes sekmadienį, kai ištisą parą neįmanoma aktyviai bėgti, jis vėl kaktomuša susiduria su savo egzistencijos netikslingumu, turinio stoka, beprasmybe.