Citatos, mintys ir posakiai

Spėjimą ir žinojimą, kad Dievas yra, žmogus semia savu protavimu iš aplinkui jį esančio pasaulio, kuris neturi savyje pakankamo pagrindo būti ir todėl reikalauja Kito, kuris būtų pašaukęs į buvimą ir kuris jį šiame buvime išlaikytų. 

Poezijos objektas – giliausia šio žodžio prasme – yra b ū t i s. 

Blogis yra nebūtis. 

Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir laukas. Bet žmogus yra ne iš šio pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi būtų iš pasaulio, kančia pažadina jį iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. 

Jeigu šiandien didvyrių nebėra, o yra tiktai choras, tai todėl, kad žmogui bejėgių būtybių laimė kolektyve yra saldesnė už didvyrio grumtynes su likimu. 

F i l o s o f a s  ir  p o e t a s   k u r i a   s a k y d a m i. Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda  v a r d u s giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus – jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę.