Citatos, mintys ir posakiai

Galbūt, galvojo jis, visokio meno ir galbūt net visokio proto šaknis yra mirties baimė. Mes bijome jos, mes šiurpstam dėl savo trumpaamžiškumo, su liūdesiu stebime nuolatos vystančias gėles, krintančius lapus ir jaučiame savo pačių širdyse, jog esame laikini ir greit nuvysime. Jeigu mes būdami menininkai kuriame paveikslus ar kaip mąstytojai iešome dėsnių ir formuluojame mintis, tai darome šitai todėl, kad norime ką nors išgelbėti iš šios maro juostos, ką nors padaryti, kas pergyventų mus. 

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime – ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokos rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės vaiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku. 

Kiekvienas gyvenimas vien per dvilypumą ir prieštaravimus tampa turtingas ir suklesti. Kas būtų protas ir blaivumas be žinojimo, jog esama kvaitulio, kas būtų kūniški džiaugsmai, jei už jų netykotų mirtis, ir kas būtų meilė be amžinos lyčių nesantaikos? 

Humoras – visada pakaruoklio humoras, ir prireikus jo išmoksite kaip tik kartuvėse. 

… juk tikras vadovas, kaip ir tikra asmenybė, yra reta laimė, kiekvienas toks žmogus yra radinys ir likimo dovana … 

Štai kas siejo sapną ir aukščiausios prabos meno kūrinį: paslaptis.