Mintis Norma 4
… vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, – ir neleistina, kai jis to nebegali.
… vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, – ir neleistina, kai jis to nebegali.
Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.
Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.
… žmogaus egzistencijos prasmingumas grindžiamas žmogaus asmenybės ypatingumu ir nepakartojamumu.
Apribojant gyvenimo prasmę tik malonumu, galiausiai atsiskleistų visiška gyvenimo beprasmybė. Jei malonumas sutaptų su gyvenimo prasme, gyvenimas tikrai neturėtų jokios prasmės. Juk kas yra malonumas? Būsena.
Tačiau klausti apie būties prasmę beprasmiška tuo požiūriu, kad „būtis“ pirmesnė už „prasmę“.