Mintis Dievas 20
Kai žmogus rašo, jis išvedžioja rašmenis ant uolos, lapo, popieriaus, medžio ar plieno. Kai Dievas rašo, tai tie rašmenys – gyvos būtybės.
Kai žmogus rašo, jis išvedžioja rašmenis ant uolos, lapo, popieriaus, medžio ar plieno. Kai Dievas rašo, tai tie rašmenys – gyvos būtybės.
Žmogaus suvokiamas ar nesuvokiamas, bet kiekviename iš mūsų gyvena stiprus sielos, siekiančios išsiveržti iš nelaisvės, siekiančios sutraukyti ją varžančius pančius, liūdesys. Atsiliepimas į šį siekį turi būti dvasingumo įgijimas.
Aš išėjau į nebūtį – išnykau; ir – o stebūkle!
Aš buvau pats gyvenimas.
Kiekviena būtybė turi savo pašaukimą, ir jos pašaukimas – tai šviesa, kuri nušviečia jos gyvenimą. Žmogus, ignoruojantis savo pašaukimą, panašus į neuždegtą žibintą. Tas, kuris nuoširdžiai ieško savo tikrojo pašaukimo gyvenime, pats yra to pašaukimo ieškomas. Jam besikoncentruojant į ieškojimą, šviesa pradeda skverbtis į jo sumaištį – vadinkite tai atsivėrimu, vadinkite tai įkvėpimu, vadinkite tai, kaip norite. Nepasitikėjimas veda į šoną. Nuoširdumas veda tiesiai į tikslą.
Žmogus neturi didesnio priešo kaip bejėgiškumas. Jeigu kas nors jaučiasi bejėgis, tai reiškia jo džiaugsmo ir laimės pabaigą.
Pasaulis per daug grubus pranašų sieloms; jų širdys per daug švelnios jam.