Mintis Visuomenė 3
… tai vienkartinių nosinaičių amžius. Išsipūsk nosį į kokį žmogų, suglamžyk ir išmesk, imk kitą, vėl išpūsk, suglamžyk, išmesk. Visi šnirpščiasi vienas į kito skvernus.
… tai vienkartinių nosinaičių amžius. Išsipūsk nosį į kokį žmogų, suglamžyk ir išmesk, imk kitą, vėl išpūsk, suglamžyk, išmesk. Visi šnirpščiasi vienas į kito skvernus.
Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietųsi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.
Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.
Televizorius rodo „tikrovę“. Tai – tiesioginis ryšys, tai – visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“
Negalima tiksliai pasakyti, kada gimsta draugystė. Kaip pilant į indą lašą po lašo, pagaliau vienas lašas perpildo jį ir skystis išsilieja per kraštus, taip ir po daugelio gerų poelgių kažkuris vienas pagaliau perpildo širdį.
Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias.