Lawrence Durrell citata nr 11
Muzika buvo išrasta, kad patvirtintų žmogaus vienatvę.
Muzika buvo išrasta, kad patvirtintų žmogaus vienatvę.
Apskritai vienatvės poreikis rodo, kad žmoguje vis dėlto esama dvasios, ir šis poreikis yra matas tam, kokia dvasia. „grynai paviršutiniški nežmogiai ir bandžmogiai“ taip nejaučia jokio poreikio vienatvei, kad jie kaip tos papūgėlės – jei tik bent akimirksniui pasilieka vieni, išsyk miršta; lygiai kaip mažą vaiką reikia užliūliuoti, idant užmigtų, taip ir jiems reikia raminančio draugijos liūliavimo, idant galėtų valgyti, gerti, miegoti, melstis, įsimylėti ir taip toliau. Tačiau tiek senovėje, tiek viduramžiais buvo įsisąmonintas šis vienatvės poreikis ir gerbiama tai, ką jis reiškia; nuolatiniame mūsų laikų buvime draugėje vienatvės bijoma taip, kad (o, kokia nepaprasta epigrama!) nežinoma, kam ją naudoti – nebent kaip bausmę nusikaltėliams. Tačiau kadangi iš tiesų mūsų laikais turėti dvasią nusikaltimas, tai suprantama, kad tokie vienatvės mylėtojai priskiriami tai pačiai kategorijai, kaip ir nusikaltėliai.
Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė:
jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė.
Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome.
Vienatvė – visų didžiųjų protų likimas: nors kai kada jinai slegia, bet visuomet pasirenkama kaip iš dviejų blogybių mažesnioji.
… Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu.