Vinstonas Čerčilis citata nr 35
Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.
Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.
Pati didžiausia pagalba, kokią galime suteikti bet kuriam šeimos nariui – vaikui ar suaugusiam, – tai pasišnekėti su juo apie jo jausmus dar prieš ligonio mirtį ir leisti jam įveikti tas emocijas, nesvarbu, racionalios jos ar ne.
Kai mirtis yra didžiausias pavojus, dedi viltis į gyvenimą, bet susidūręs su dar baisesniu pavojumi, dedi viltis į mirtį.
Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn… Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą…
Tada, kai aš maniau, kad mokausi gyventi, mokiausi mirti.
Brangiai atsieina būti nemirtingam: už tai ne kartą tenka mirti dar gyvam. (Ecce homo)