Geradarystes praras tas, kuris greitai patikės jas praradęs. O dovanojąs toliau padaro svaresnes ir pirmąsias, išskelia dėkingumą ir iš kietos bei užmaršios širdies. Kai dovanų bus daug, nedėkingasis nedrįs pakelti akių. Kad ir kur pasuktų bėgdamas nuo savo atminties, tegul visur mato tave: apjuosk jį svo geradarystėmis.
Tramdytojai ramiai liečia liūtų snukius, pašaras laukinius dramblius paverčia vergiškai paklusnius; nuolatinės, nepaliaujamos dovanos nugali net nesugebančias geradarysčių suvokti ir įvertinti būtybes. Jis neatsidėkojo už pirmąją geradarystę? Už antrąją padėkos. Užmiršo abi? Trečioji primins pamirštąsias.
Svarbu, ne kas padaroma ar duodama, bet kaip nusiteikus, nes geradarystės esmė glūdi ne atliktame poelgyje ar daikte, bet davėjo ar darytojo širdyje.
Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jis vienodai prisiriša tiek prie tų, kuriems padarė paslaugą, tiek prie tų, kurie jam pačiam padarė geradarystę.
Taigi visada, kai atsitinka kas nors, kas verčia tave kentėti, prisimink šiuos žodžius: ne šis įvykis yra nelaimė, bet vyriškai ją pakelti yra laimė.
Markas Aurelijus
Visa, ką turit, kada nors bus kitiems atiduota;
Todėl duokit dabar, idant dovanos būtų jūsų, o ne jūsų įpėdinių.