Mintis Aistros 21
Lengva užgniaužti vos užsimezgusias aistras.
Lengva užgniaužti vos užsimezgusias aistras.
Aistros gimsta, auga, plečiasi štai kaip. Pirmasis judesys yra nevalingas, tai tarsi pasiruošimas aistrai ir tam tikra grėsmė. Antrajam būdingas neatkaklus noras: tai – mintis, jog reiktų keršyti, nes esu įžeistas, arba aną reiktų nubausti, nes nusikalto. Trečias judesys jau yra nevaldomas, jis nori keršyti ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad pergalėjo protą. Ano pirmojo sielos postūmio protu negalime išvengti, kaip ir kitų anksčiau minėtų kūnui būdingų dalykų: neįmanoma nežiovauti kitiems žiovaujant, neįmanoma neužsimerkti staiga prikišus prie akių pirštus. Šito protas negali nugalėti, galbūt tik pripratimas ir nuolatinė savistaba įstengia sumažinti. O antrasis, sąmoningai gimęs judesys, sąmoningai ir pašalinamas.
Aistros, nors ir netiesiogiai, padeda išlikti fiziškai. Jos tokios pat stiprios kaipinstinktai, o kartais net ir stipresnės. Jos suformuoja pagrindą žmogui domėtis gyvenimu, jo entuziazmui, jauduliui; jos yra medžiaga, iš kurios atsiranda ne tik sapnai, bet ir menas, religija, mitai – visa, dėl koverta gyventi.
… protas, kuriam perduodamos vadžios, yra galingas tol, kol atskirtas nuo aistrų; susimaišęs ir jomis susitepęs, nebeįstengia jų sulaikyti, nors anksčiau būtų įstengęs net pašalinti. Mat sykį sujaudinta ir išmušta iš vėžių sąmonė vergauja tam, kas ją varinėja. Kai kurių dalykų pradžia yra mūsų galioje, vėliau jie pačiumpa mus ir neleidžia grįžti.
… kiekviename iš mūsų slypi baisių, laukinių, įstatymams priešingų troškimų rūšis – net ir tuose žmonėse, kurie atrodo labai santūrūs. Tai rodo sapnai.
O iš tiesų tai visas, ir „gerąsias“, ir „blogąsias“, žmogiškąsias aistras galima suprasti tik kaip asmens mėginimą padaryti savo gyvenimą prasmingą ir peržengti banalios, tik gyvybę palaikančios egzistencijos ribas.