<
Būtis    Komentarai įrašui Mintis Būtis 22 yra išjungti

Mintis Būtis 22

Būti ar nebūti – štai mįslė. 

Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj

Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,

Ar su ginklu prieš negandų marias

Į kovą stot ir jais nusikratyti?

Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus

Širdies kančias bei sopulių šimtus,

Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, –

O, tokia pavydėtina dalia

Kas nesidžiaugtų? Mirt – užmigt? Užmigti?

Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur

Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai

Prisisapnuos tuomet, kada mirtis

Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?

Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko

Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.

Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,

Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,

Kartybę slaptą meilės atstumtos,

Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno

Ir niekšo užgauliojimus, kurių

Tiek pakelia dorybė nebylioji,

Jei pats galėtum padaryt sau galą

Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų

Ir prakaituotų po našta gyvybės,

Jei baimė dėl kažin ko po mirties –

Nežinoma šalis, iš kur negrįžta

Nė viens keleivis – nežabotų valios

Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,

Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?

Taip mąstymas padaro mus bailius,

Taip ryžtingiausio užmojo spalva

Nublunka nuo dvejojimų liguistų,

Ir patys didingiausi mūsų siekiai,

Nejučiomis iškrypę iš vėžių,

Be polėkio sugniūžta… 

Share

Komentarai negalimi